Ar pagalvojate kodėl kerštaujantys žmonės/valstybės niekada negaus tai ko nori?
Kerštas yra tiesiog žiurkių ratas, kuomet žmogus pasirenka kerštauti- jis pasirenka kančią, atsitraukimą nuo savo tikslų ir begalinį ėjimą į nežinia kur.
Galima išsireikalauti, kad mums būtų atstatyta tai ką atėmė, galime išsišokėlį pastatyti į vietą, atsiriboti ir t.t.
Tačiau kerštas gali tik atimti, ir labiausiai atima iš pačio kerštaujančio.
Juk tas kam keršijama patiria palyginti nedidelę žalą ( o kerštaujantis nori jam suteikti kuo daugiau skausmo, tačiau pats pajunta tuštumą po nedidelio laiko po keršto).
Kerštas kerštaujančiajam suteikia "saldų" pasitenkinimą, bet iš to jis negauna jokios nei materialinės nei mentalinės naudos. Ta "saldi" akimirka po kurio laiko grįžta neigiamomis emocijomis- vidine tuštuma.
Kerštas gali būti naudojamas ir labai dažnai yra naudojamas, kaip manipuliavimo priemonė, tik... kaip žinia manipuliuojantysis dažnai yra nematomas ir nedalyvauja savo sukurtame žaidime.
Apie tai byloja labai gera patarlė: "Kur du pešasi- trečias laimi". Kai kerštaujame atsitraukiame ir apleidžiame savo gyvenimo tikslus, nebesaugome jų- manipuliatorius gi gali pasinaudoti šiuo lengvai prieinamu grobiu. Pavyzdžiu galėtų būti šis išgalvotas pasakojimas:
Statosi trys žmonės sau atskirus namus, ima molį iš šalia esančios duobės ir gaminasi iš jo plytas, du iš jų statosi įprastinius namus, yra geri, darbštūs statybininkai ir statosi labai greitai, trečias gi tingus, bet nori geresnių už kitus du namų, jis pirmiausia sukiršina juos- pavagia iš vieno plytą ir padaro taip, kad atrodytų jog vogė ne jis o kitas žmogus- taip du darbštieji pradeda pyktis, griauti vienas kito namus,kai tuo tarpu trečiasis iš jų griuvėsių pasiima sveikas plytas ir nešasi sau, o ir molio duobė tampa jam vienam laisva naudotis, nes kiti du užsiėmę kerštu.
Taigi šio pasakojimo moralas toks: kol mes užsiimame kerštu, pavydu ir kitų ydingų savybių puoselėjimu, mes atsitraukiame nuo savo tikslų ir labai dažnai tuo kažkas tiesiog pasinaudoja.
Kai kuriems žmonėms atgrasus ir nelabai suvokiamas (o gal tiesiog nenorima suvokti) šių ydų aiškinimas iš dvasinės pusės.
Tačiau visos minėtos ydos mums kenkia ne tik iš dvasinės, bet ir iš materialinės pusės.
Galbūt minėtasis pasakojimas apie tris statybininkus yra racionalusis paaiškinimas kodėl gi neapsimoka kerštauti,pavydėti ir t.t.
Kerštas yra tiesiog žiurkių ratas, kuomet žmogus pasirenka kerštauti- jis pasirenka kančią, atsitraukimą nuo savo tikslų ir begalinį ėjimą į nežinia kur.
Galima išsireikalauti, kad mums būtų atstatyta tai ką atėmė, galime išsišokėlį pastatyti į vietą, atsiriboti ir t.t.
Tačiau kerštas gali tik atimti, ir labiausiai atima iš pačio kerštaujančio.
Juk tas kam keršijama patiria palyginti nedidelę žalą ( o kerštaujantis nori jam suteikti kuo daugiau skausmo, tačiau pats pajunta tuštumą po nedidelio laiko po keršto).
Kerštas kerštaujančiajam suteikia "saldų" pasitenkinimą, bet iš to jis negauna jokios nei materialinės nei mentalinės naudos. Ta "saldi" akimirka po kurio laiko grįžta neigiamomis emocijomis- vidine tuštuma.
Kerštas gali būti naudojamas ir labai dažnai yra naudojamas, kaip manipuliavimo priemonė, tik... kaip žinia manipuliuojantysis dažnai yra nematomas ir nedalyvauja savo sukurtame žaidime.
Apie tai byloja labai gera patarlė: "Kur du pešasi- trečias laimi". Kai kerštaujame atsitraukiame ir apleidžiame savo gyvenimo tikslus, nebesaugome jų- manipuliatorius gi gali pasinaudoti šiuo lengvai prieinamu grobiu. Pavyzdžiu galėtų būti šis išgalvotas pasakojimas:
Statosi trys žmonės sau atskirus namus, ima molį iš šalia esančios duobės ir gaminasi iš jo plytas, du iš jų statosi įprastinius namus, yra geri, darbštūs statybininkai ir statosi labai greitai, trečias gi tingus, bet nori geresnių už kitus du namų, jis pirmiausia sukiršina juos- pavagia iš vieno plytą ir padaro taip, kad atrodytų jog vogė ne jis o kitas žmogus- taip du darbštieji pradeda pyktis, griauti vienas kito namus,kai tuo tarpu trečiasis iš jų griuvėsių pasiima sveikas plytas ir nešasi sau, o ir molio duobė tampa jam vienam laisva naudotis, nes kiti du užsiėmę kerštu.
Taigi šio pasakojimo moralas toks: kol mes užsiimame kerštu, pavydu ir kitų ydingų savybių puoselėjimu, mes atsitraukiame nuo savo tikslų ir labai dažnai tuo kažkas tiesiog pasinaudoja.
Kai kuriems žmonėms atgrasus ir nelabai suvokiamas (o gal tiesiog nenorima suvokti) šių ydų aiškinimas iš dvasinės pusės.
Tačiau visos minėtos ydos mums kenkia ne tik iš dvasinės, bet ir iš materialinės pusės.
Galbūt minėtasis pasakojimas apie tris statybininkus yra racionalusis paaiškinimas kodėl gi neapsimoka kerštauti,pavydėti ir t.t.
Kerštas visuomet yra kova, kuriai galo nebus, nes tai žemos energijos, kurios "užsiveda" iš naujo, vos tik įjungiamos negatyvios mintys.
AtsakytiPanaikintiMačiau filmuose, kad taip žmonės daro, bet man asmeniškai nepažįstamas jausmas, neteko patirti. Pavydas šiek tiek pažįstamas, bet įveiktas :) ..
Labai geras pasakojimas apie statybininkus.
Kad ir ką kitas būtų padaręs vietoj to, kad eitų savo keliu nukentėjusysis "įprasmina" savo gyvenimą taip, o po to kai atkeršija manau turėtų būti taip tuščia viduj, nes tiek laiko iššvaistyta, kurį galėjo skirt kitiems ir sau. Taip filmuose kažkodėl tai propaguojama.
AtsakytiPanaikintiNa pavydas netgi skatinamas sakyčiau- tokie dalykai kaip konkurencija prisideda prie to.