Niekas niekada ir niekur nevyksta be pasekmių. Kiekvienas veiksmas, kiekvienas darbas visada susilaukia pasekmių. Gamtoje viskas visada susilaukia atsakymo, veidrodžio atspindžio.
Kai paminimas žodis pasekmės, dažniausiai iškyla neigiama asociacija. Tačiau gamtos dėsniai nei neigiami nei teigiami, jie tiesiog visada suveikia pagal gamtos tvarką.
Labai dažnai mes norime visko ir iškart, tačiau dėl inercijos, kuri tvyro aplinkoje, mūsų pačių nuostatose ir. t.t. niekas taip greit nevyksta.
Pašalinome vieną netinkamą įprotį išsiugdėme kitą tinkamą- tačiau rezultato tokio kokio norime kaip nėra taip nėra, gauname nedidelius pokyčius, bet kažko ypatingo nematome. Ir štai mes toliau ugdome savo įprotį- darome tai jau nebesusimąstydami, paskui mums tai pabosta, viską metame ir štai po kiek laiko mums nutinka kažkas tokio išskirtinai gero- mes tai palaikome atsitiktinumu arba dar blogiau- "na va man tas įpročio ugdymas matyt pakenkė, dabar vėl sugrįžau į normalią būseną ir man pagerėjo". Tačiau yra visai kitaip, juk mes nesusimąstome, jog darydami kažką naudinga linkme diena iš dienos super rezultato susilauksime gal po metų gal po dviejų ar dar daugiau, bet rezultatas bus tikra bomba, mes pasijusime tarsi nusimetę savo senąjį nešvarų apsiaustą visiems laikams.
Yra tokia viena taisyklė- jei kažką darydami naudinga linkme vis nematome rezultato- vadinasi rezultatas dar yra ateityje ir kuo ilgiau laukiame ir dirbame ta linkme tuo galingesnis jis būna.
Visa kas geriausia trunka ateina per labai ilgą laiką ir trunka tikrai ilgai.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tai: mes ugdome savo kūno sveikatą patiriame vienokius ar kitokius pasikeitimus, tačiau ar žinome jog visos kūno ląstelės visiškai pasikeičia naujomis maždaug per 7 metus.
Jei siekiame trumpalaikių malonumų- pvz. nusipirkome šokoladą, kol valgome mums malonu, o po to vėl viskas tas pats ir dar daugiau monotonijos.
Jei siekiame ilgalaikių malonumų, jau vien ėjimas į juos mums duoda labai gerus rezultatus.
Jei skubame užsibrėžiame per daug tikslų ir per mažą laiką, mums viskas griūva ir atsiduriame pradinėje stadijoje. Tačiau jei veikiame lėtai, bet disciplinuotai mes mažais žingsneliais užtikrintai judame link labai didelių dalykų.
Pagrindinis skubėjimų ir vertimųsi per galvą rezultatas dažniausiai būna grįžimas į pradinę viso to stadiją arba dar blogesnis rezultatas.
Tačiau vėliau turint išugdytą discipliną galime veikti itin dideliais tempais.
Renkamės mes patys :)
Kai paminimas žodis pasekmės, dažniausiai iškyla neigiama asociacija. Tačiau gamtos dėsniai nei neigiami nei teigiami, jie tiesiog visada suveikia pagal gamtos tvarką.
Labai dažnai mes norime visko ir iškart, tačiau dėl inercijos, kuri tvyro aplinkoje, mūsų pačių nuostatose ir. t.t. niekas taip greit nevyksta.
Pašalinome vieną netinkamą įprotį išsiugdėme kitą tinkamą- tačiau rezultato tokio kokio norime kaip nėra taip nėra, gauname nedidelius pokyčius, bet kažko ypatingo nematome. Ir štai mes toliau ugdome savo įprotį- darome tai jau nebesusimąstydami, paskui mums tai pabosta, viską metame ir štai po kiek laiko mums nutinka kažkas tokio išskirtinai gero- mes tai palaikome atsitiktinumu arba dar blogiau- "na va man tas įpročio ugdymas matyt pakenkė, dabar vėl sugrįžau į normalią būseną ir man pagerėjo". Tačiau yra visai kitaip, juk mes nesusimąstome, jog darydami kažką naudinga linkme diena iš dienos super rezultato susilauksime gal po metų gal po dviejų ar dar daugiau, bet rezultatas bus tikra bomba, mes pasijusime tarsi nusimetę savo senąjį nešvarų apsiaustą visiems laikams.
Yra tokia viena taisyklė- jei kažką darydami naudinga linkme vis nematome rezultato- vadinasi rezultatas dar yra ateityje ir kuo ilgiau laukiame ir dirbame ta linkme tuo galingesnis jis būna.
Visa kas geriausia trunka ateina per labai ilgą laiką ir trunka tikrai ilgai.
Vienas iš pavyzdžių galėtų būti tai: mes ugdome savo kūno sveikatą patiriame vienokius ar kitokius pasikeitimus, tačiau ar žinome jog visos kūno ląstelės visiškai pasikeičia naujomis maždaug per 7 metus.
Jei siekiame trumpalaikių malonumų- pvz. nusipirkome šokoladą, kol valgome mums malonu, o po to vėl viskas tas pats ir dar daugiau monotonijos.
Jei siekiame ilgalaikių malonumų, jau vien ėjimas į juos mums duoda labai gerus rezultatus.
Jei skubame užsibrėžiame per daug tikslų ir per mažą laiką, mums viskas griūva ir atsiduriame pradinėje stadijoje. Tačiau jei veikiame lėtai, bet disciplinuotai mes mažais žingsneliais užtikrintai judame link labai didelių dalykų.
Pagrindinis skubėjimų ir vertimųsi per galvą rezultatas dažniausiai būna grįžimas į pradinę viso to stadiją arba dar blogesnis rezultatas.
Tačiau vėliau turint išugdytą discipliną galime veikti itin dideliais tempais.
Renkamės mes patys :)
Labas, Vytautai :)
AtsakytiPanaikintiŠitą straipsnį atsispausdinau - labai gerai ir aiškiai surašei, kas vyksta, kai ugdomės naujus gerus įpročius :). AČIŪ !
O man šitą mechanizmą (naujo ugdymą ir seno atsisakymą) išaiškino, kaip nekeista Šičko metodas, kuris taikomas alkoholizmui gydyti (kai rinkau informaciją apie gydymo būdus tinklapiui).. Esmė tame, kad Šičko nustatė, kad priklausomybė - pirmiausiai psichologinė problema, kylanti dėl neteisingų psichologinių nuostatų (teigiamo požiūrio į alkoholį).
Štai jis ir pasiūlė labai veiksmingą būdą, dėl ko ši metodika skaitoma beveik šimtaprocentine (nesekmė būna tuomet, jei pats žmogus nenori atsisakyti priklausomybės). Jis siūlo seną blogą įprotį (priklausomybę) keisti į naują gerą (blaivybę).
Jis atrado, kad mūsų valia nepritaikyta slopinimui, ji pritaikyta tik tikslams siekti. Todėl jei slopinamas noras, tarkim, išgerti alkoholio - tai tokiu slopinimu tik sustiprinimas noras išgerti, nes valia, kaip minėjau, taikyta tik tikslams siekti. Todėl slopindami kažką mes tai tik sustipriname..
Senas įprotis būtinai turi būti keičiamas nauju - tuomet garantuota sėkmė. Tam reikia mažiausiai 2 mėnesių, o ilgiausiai - pusmečio. Žinoma, priklauso nuo žmogaus kryptingumo ir veiksmų nuoseklumo.
Ir labai gerai pabrėžei - jei nuoširdžiai dirbi, rezultatas tikrai bus :) . Jei nesiseka - arba su motyvais kažkas ne taip, arba trūksta nuoseklumo ir noro.
Labas Vilte :)
AtsakytiPanaikintiĮdomu skaityti apie šį metodą, juk jis atrodo toks paprastas, bet visada kažką pašalinus atsiranda tuštuma, vadinasi reikia ją užpildyti.
Ir taip- pats žodis valia asocijuojasi daugiau, ne su ko nors atsisakymu, bet būtent su veikimu.
Juk rinktis blaivybę, tai ne tas pats kas negerti. Negerti tėra pasyvumas, blaivybė- įvairiapusis šitokio gyvenimo būdo stiprinimas nuolat.
Bet jei nesiseka ir netgi trūksta nuoseklumo ir noro, vistiek niekas nenueis vėjais, bet koks pastangų rodymas- jau yra ėjimas į tikslą. ei darome kažką blogo- tai niekur neprasprūs ir bus užfiksuota, tik pagalvokime kaip bus jei darome kažką gero...
Dar svarbų dalyką straipsnyje paminėjai - kad žmonės dažnai nesuriša veiksmo ir to veiksmo pasekmės. Todėl gali pasirodyti, kad gyvenime tarsi viskas vyksta savaime :) .
AtsakytiPanaikintiPriežasties-pasekmės dėsnio suvokimas man asmeniškai buvo labai svarbus. Tuomet kitaip pažiūrėjau ir į sveikatą (todėl pirmiausiai atsisakiau to, kas jai kenkia), ir į santykius su žmonėmis (dabar suprantu atsakomybę už "savąją" santykių pusę, todėl nesielgiu su žmonėmis negatyviai), ir į gyvenimo tikslų siekimą (išmokau nusistatyti prioritetus), ir t.t..
Iš tiesų tai įneša daug tvarkos į gyvenimą ir labai jį palengvina, nes kai nedarai nieko negatyvaus, tai išeina daug painiavos iš gyvenimo. Pozityvumas yra paprastas :) .
Sutinku, kad nieko nenueina vėjais, viskas gyvenime yra reikšminga: juk iš klaidų pasimokome :) .
O taip dėl negatyvumo, kai jo atsisakom,labai daug įdomių dalykų iškyla į paviršių. Taip santykiuose su kitais žmonėmis prisiimant atsakomybę už save pajaučiame, kad labiau apgalvojame ką kalbame, ar tam žmogui tai netrukdo ir panašiai,sąmoningumas ir gilesnis suvokimas- štai taip tai galima apibūdinti- tai sakyčiau gamtos dovana, kas dirba su savo bendravimo ypatybėmis, prisiima atsakomybę- tas gauna ypatingą prizą- aštrų aplinkos ir visa kas vyksta pajutimą.
AtsakytiPanaikintiGerai pastebėta dėl priežasties ir pasekmės dėsnio- dirbant ties šituo galima išsiugdyti tokį pastabumą,kad oho. Mėgstu paanalizuoti save ir sugrįžti mintimis tiek toli kiek prisiminimai traukia - vienas dalykas tai nuoskaudos kitiems,kurias paleidinėju,bet dar sunkesnis dalykas pažvelgti į tai ką esi kažkada negero kitiems padaręs, ten jau sunkiau eina suprast. Ir galiausiai prieini iki to jog bandai iškapstyt pačias giliausias sielos šiukšles, kur anksčiau net nebūtum pagalvojęs, kodėl tai veikia mano dabartį? Atrodo viskas paprasta darai kaip visi, bet asmeniškai blogai jautiesi dėl kažko- esant priežasčių pasekmių suvokimui- lengviau vyksta negatyvių programų išjungimas.