Apie dėkingumą

Tiek darymas gera tiek dėkingumas sukuria ypatingą ryšį tarp žmonių.

Tikėjimasis dėkingumo: vos ne taisykle yra tapęs posakis jog juo žmogus labiau tikisi dėkingumo, tuo mažiau jo jis gauna ir atvirkščiai žmogus darantis kitiems gera ir nieko nesitikintis gauna didžiausią dėkingumą ir pagarbą.

Daryti gera yra mūsų pačių ir niekėno kito interesas:

Pavyzdžiui: pamačiau gatvėje elgetaujantį žmogų, man bus nesmagu jog praeisiu nepaaukojęs šiek tiek, kadangi kirba įvairūs jausmai, taigi visai nesvarbu ar jis ištars ačiū ar ne, nes tokioje situacijoje kaip be skambėtų juokingai, aukojau tam, kad nuraminčiau savo sąžinės krebždesius.

Kitas pavyzdys: gydytojas, kuris daro kone stebuklus- pagydo žmogų, žmogus jam dėkoja, o gydytojas sako "ką jūs aš tik parodžiau jums kelią, o jūs savo tikėjimu padarėte pats viską". Taigi šis gydytojas nesitikėdamas dėkingumo sulaukia jo daugiausiai. Kodėl? Nes jis žino jog daryti gera- tai jo interesas. Todėl kad darydamas gera sulauki keliagubos grąžos. Ką gauna šis gydytojas- ypatingai didelę pagarbą, pripažinimą, pasitenkinimą savo darbu ir t.t.

Nepakliūkime į spąstus ir nespęskime jų kitiems:

Deja kartais gero darymas naudojamas, tam kad žmogus taptų priklausomas nuo geradario. Tokius "geradarius" galima atpažinti pagal jų priminimus: "tai aš tau padariau tai ir tai", "Prisimink, kad aš tau padėjau" (žinoma kartais tokie žodžiai tėra tik susireikšminimas). Visada prisiminkime, kad nuoširdaus dėkingumo sulauksime tik nuoširdžiai darydami gerą. O gero darymas siekiant paversti žmogų priklausomą tėra bjaurus žaidimas.

Gera darome kiekvienas pagal savo supratimą:

Tarkime, kad aukojame elgetai, dėl to jog nesmagu praeiti pro šalį, bet jei pamatome jog tas elgeta prageria suaukotus pinigus, kitą kart mes ramia sąžine praeisime pro jį nepaaukoję. Yra daugybė pavyzdžių kaip materialinė pagalba net pablogina situaciją, o padedantysis stebisi kodėl jam ne tik kad nepadėkojama, bet jis dar ir negerbiamas. Taip yra todėl, kad padedantysis viską mato iš savo perspektyvos, o elgeta kol nepakeis savo požiūrio, tol galime duoti jam nors ir milijoną- jis vistiek viską pragers, antraip jis paprasčiausiai nebūtų elgeta. Požiūris lemia viską: to pavyzdys galėtų būti tai, kaip per stichines nelaimes netekę turto žmonės, per nedidelį laiko tarpą vėl atstato savo materialinę būklę, tokia kokia ji buvo.

Didžiausios padėkos susilaukiame ne už materialinę pagalbą: Pati didžiausia pagalba žmogui yra "kelio parodymas" ( kelio į geresnę būklę). Jei neprašomi duodame materialinę pagalbą kitiems, nesistebėkime kad ne tik nesusilauksime dėkingumo bet dar į mus įtariai pažiūrės- "Ar tik neturi savų išskaičiavimų duodamas man materialinę pagalbą?" O laiku ir vietoje duota "meškerė" gali labai pagelbėti.

Gera darykime tik nuoširdžiai, tada sulauksime nuoširdaus dėkingumo:

Pavyzdžiui: matau jog mano draugui(ei) visai prastai su laiko planavimu (gal taip atrodo tik man), taigi jo/jos gimtadieniui išrenku darbo knygą-laiko planuoklį, bet gerai pagalvojus žinau jog jis/ji numes šią dovaną į šalį. Taigi ar tai ne bandymas primesti savo taisykles kitam? Ar galiu už tokią "dovaną", sulaukti nuoširdaus dėkingumo? O gal reikėtų pagalvoti ką jis/ji iš tikrųjų mėgsta? Ir tuomet bus abipusis nuoširdumas, tiek dovanos įteikimas, tiek padėka už ją bus nuoširdūs.

Situacijos iliustravimu galėtų tapti kinų pasaka apie vergą, kvailį ir išminčių:

Gyveno kartą vergas, pamatė pro šalį einantį išminčių ir pradėjo jam guostis, koks griežtas yra jo šeimininkas, kaip sunku išgyventi ir t.t. Išminčius vergui atsakė: "pamatysi tau kada nors tikrai bus geriau" ir nuėjo savo keliais.

Kitą kartą vergas pamatė einantį kvailį ir taip pat pradėjo guostis apie savo sunkią dalią. Kvailys išgirdęs apie vergo sunkią dalią ėmė traukyti jo grandines bandydamas išlaisvinti vergą. Vergas sutriko, išsigando ir pradėjo šauktis savo šeimininko. Atbėgęs šeimininkas apkumščiavo ir nuvijo kvailį, o vergą pagyrė už "drąsą" ir skyrė jam didesnį maisto davinį.

Kitą kartą vergas vėl pamatė einantį išminčių ir sako jam: "tu buvai teisus sakydamas jog man bus geriau, vakar mano grandines bandė nutraukti kvailys, aš pašaukiau savo šeimininką, šis nuvijo kvailį, pagyrė mane už drąsą ir skyrė didesnį maisto davinį, ačiū tau, tu mane paguodei ir man iš tikro pasidarė geriau".

Pasakos moralas:

Ką suprato išminčius? Išminčius suprato jog vergas yra vergu ne tik fiziškai, bet ir vidumi, nes jei jis būtų laisvas vidumi- anksčiau ar vėliau būtų išsilaisvinęs ir fiziškai. Taigi tokiam vergui išlaisvindamas jį fiziškai- nepadėsi (jis tiesiog vėl ieškos po kieno sparneliu prisiglaust), užtat jis nori paguodos, tą jam ir davė išminčius. Kvailys gi nebandė įsigilinti į situaciją (arba matė viską tik per savo supratimą)- todėl ne tik, kad nesusilaukė dėkingumo, bet dar ir nukentėjo.

Taigi: labai dažnu atveju darydami gerą materialiai arba tiesioginiais savo veiksmais ne tik kad nesulaukiame dėkingumo, bet dar netgi nukenčiame (nes neįsigiliname į tai ko kitas žmogus nori). Ir atvirkščiai- laiku ir vietoje duota moralinė/psichologinė pagalba susilaukia ypatingo dėkingumo.