Protingumas yra toks subjektyvus dalykas, kurį skirtingi žmonės vertina skirtingai. Retai kada mūsų žinojimas ar išmintis kitų žmonių vertinami kaip protingumo apraiška. Tačiau jei tu puikiai moki suprasti kitus- tave laikys protingu, jei moki vertinti kitus tokius, kokie jie yra- tu vėl kitų akyse tapsi protingas. Taigi protingumo apraiška nr. 1 tai santykiai su kitais žmonėmis, jie parodo koks yra tas ar anas žmogus. Jei protingumą laikysime- brandžiais santykiais su kitais žmonėmis- tuomet protingumas ir taikus mąstymas yra vienoje linijoje.
Taikus mąstymas- yra ne tik taiki elgsena, bet ir mintyse susigulėjusios nuostatos.
Pagrindinis taikaus mąstymo kliuvinys yra:
Noras varžytis,pasipūtimas, reikšmingumas- šitie dalykai stoja į vieną liniją, kadangi jie remiasi skirtumų tarp žmonių ieškojimu, ir žinoma pagal šitokią mąstymo sistemą žmogus ieškos kaip save paversti aukštesniu už kitus,nes jis tiki, kad tai bus tarsi išsigelbėjimas. Taikus mąstymas gi bandys pasakyti, jog visi iš tikro yra unikalūs, visi esame taškeliai išsimėtę tam tikroje atskaitos ašyje ir visi esame su savo funkcijomis, prasmėmis, visi mes kažkuria kryptimi judame, kažko siekiame ir taip įprasminame savo gyvenimą ir kokie skirtingi ir unikalūs būtume dažniausiai judame viena kryptimi ir siekiame panašių dalykų. O kadangi siekiame vienų ir tų pačių dalykų- tuomet esame vienoje komandoje. Pavydus mąstymas bandys teigti- jog visi resursai riboti ir siekiant tų pačių dalykų teks kovoti. Manau, kad tai didelis melas. Jau vien materialūs resursai yra linkę daugintis ir nemanau, kad yra riboti:
Pasvarstykime yra dviejų tipų gyvybė: augalai ir gyvūnai.Augalams reikia to ką kvėpuodami iškvepia gyvūnai. Gyvūnams reikia deguonies, kurį gamina augalai. Taigi kuo daugiau bus vienų tuo geriau kitiems ir atvirkščiai. Galime tiesiog pasidomėti konspiracijos teorijomis, kad suprastume kaip viską žemėje dirbtinai siekiama paversti ribotais ištekliais (tam, kad būtų galima kontroliuoti žmones, kai kontroliavimas- vėlgi yra silpnumo išraiška), kai iš tikro... Ribos neegzistuoja- šis teiginys yra kelias į taikų mąstymą. O ką jau kalbėti apie žmogus dvasinį pasaulį- norą mylėti ir t.t. Čia jau reikia mažiausiai dviejų žmonių bendrumo, kad patirti tai, vadinasi varžymąsis ir pranašumo jausmas yra visiškai nereikalingi ir žalingi.
Konfliktinį mąstymą taip pat išduoda piktdžiuga ir pašaipa- tai vėlgi ženklai jog žmonės mato save kaip atskirus ir "kiekvienas už save". Dar blogiau, tai yra grįsta mąstymu: "jei kitam blogiau- vadinasi man geriau". Tai visiškas atsitraukimas nuo harmonijos. Mūsų pasirinkimas ar tikėti Darvino teorijomis: "išlieka tik stipriausias" (kovos propagavimas) ar tikėti natūraliaisias gamtos dėsniais, tokiais kaip apsikeitimas: "kuo daugiau atiduodu- tuo daugiau gaunu".
Taikaus mąstymo pagrindai:
Bet kokie resursai yra begaliniai ir neriboti- mums reikia atrasti, kurių resursų mums reikia iš tikro.
Meilė gimsta tarp dviejų žmonių, gyvybė atsiranda iš dviejų žmonių, kuo daugiau bendrumo- tuo daugiau visko atsiranda.
Kuo daugiau žmonių "mušančių vienu ritmu"- tuo daugiau jie turi visko.
Taikus mąstymas- visų pirma yra bendrumo jausmas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą